기억을 근거로 영원을 선언하다

기억된 변화들을 바탕으로 오히려 변하지 않는 실체를 단정하는 논리의 도약이 드러납니다.

“그는 말한다. ‘자아와 세계는 영원하고 열매 맺지 않으며 산봉우리와 기둥처럼 굳건하다. 존재들은 달리고 윤회하며 죽고 다시 태어나지만, 그것들은 영원한 것처럼 그대로 있다. 왜냐하면 나는 열의·노력·수행·부지런함·바른 주의로 마음을 모아 한 생부터 여러 백·천·십만 생까지 이름·가문·모습·음식·느낌·수명, 죽음과 재생을 기억하기 때문이다.’”

So evamāha: ‘sassato attā ca loko ca vañjho kūṭaṭṭho esikaṭṭhāyiṭṭhito; te ca sattā sandhāvanti saṁsaranti cavanti upapajjanti, atthi tveva sassatisamaṁ. Taṁ kissa hetu? Ahañhi ātappamanvāya padhānamanvāya anuyogamanvāya appamādamanvāya sammāmanasikāramanvāya tathārūpaṁ cetosamādhiṁ phusāmi, yathāsamāhite citte anekavihitaṁ pubbenivāsaṁ anussarāmi. Seyyathidaṁ—ekampi jātiṁ dvepi jātiyo tissopi jātiyo catassopi jātiyo pañcapi jātiyo dasapi jātiyo vīsampi jātiyo tiṁsampi jātiyo cattālīsampi jātiyo paññāsampi jātiyo jātisatampi jātisahassampi jātisatasahassampi anekānipi jātisatāni anekānipi jātisahassāni anekānipi jātisatasahassāni: “amutrāsiṁ evaṁnāmo evaṅgotto evaṁvaṇṇo evamāhāro evaṁsukhadukkhappaṭisaṁvedī evamāyupariyanto, so tato cuto amutra udapādiṁ; tatrāpāsiṁ evaṁnāmo evaṅgotto evaṁvaṇṇo evamāhāro evaṁsukhadukkhappaṭisaṁvedī evamāyupariyanto, so tato cuto idhūpapanno”ti. Iti sākāraṁ sauddesaṁ anekavihitaṁ pubbenivāsaṁ anussarāmi.

디가 니까야 DN 1 범망경 (Brahmajālasutta)

배경

첫 영원론자는 과거 기억을 제시한 뒤 그 기억에서 자아와 세계에 관한 결론을 끌어냅니다. 변하지 않는 자아·세계와 윤회하는 존재들을 대비하고, 산봉우리와 기둥의 두 비유 뒤에 자신의 집중과 자세한 기억을 원인으로 듭니다. 기억된 변화들을 바탕으로 오히려 변하지 않는 실체를 단정하는 논리의 도약이 드러납니다. 산봉우리와 땅에 박힌 기둥의 비유는 변하지 않는다는 확신을 강화하지만, 그 확신의 근거는 여전히 제한된 기억입니다.

묵상

변화를 많이 겪은 뒤 오히려 “본질은 늘 같다”고 결론낸 적이 있나요? 반복해서 본 것과 결코 변하지 않는다고 아는 것 사이의 차이를 천천히 물어볼 수 있을까요? 산봉우리와 기둥의 두 비유가 영원하다는 확신에 어떤 감촉을 더하나요?